Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas.
Jis grojo 6-is Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo "piko" valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.
Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais.
Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis, atsukęs galvą, buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais - visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes, kol muzikantas grojo, tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko dėklą.
Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.
Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.
Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia grojo vienas iš garsiausių pasaulio smuikininkų Joshua Bell.
Smuiku, kurio vertė 3,5 mln.$, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių, kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad prieš dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000 $.
Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo "Washington post" kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo: ar banalioje aplinkoje, netinkamą valandą mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?